panikařit
/[ˈpanɪkar̝ɪt]/
Czechverb
Definitions
- 1.to panic
Etymology
From panikář + -it.
Forms
- panikařitinfinitive
- panikařitiinfinitive
- panikařenínoun-from-verb
- panikařímfirst-person • indicative • singular
- panikařímefirst-person • indicative • plural
- -first-person • imperative • singular
- panikařmefirst-person • imperative • plural
- panikaříšindicative • second-person • singular
- panikaříteindicative • plural • second-person
- panikařimperative • second-person • singular
- panikařteimperative • plural • second-person
- panikaříindicative • singular • third-person
- panikaříindicative • plural • third-person
- -imperative • singular • third-person
- -imperative • plural • third-person
- panikařemasculine • present • singular
- -masculine • past • singular
- panikařícfeminine • neuter • present • singular
- -feminine • neuter • past • singular
- panikaříceplural • present
- -past • plural
Conjugation
Infinitive:panikařit, panikařiti
| I | panikařím |
| we | panikaříme |
| you (sg) | panikaříš |
| you (pl) | panikaříte |
| he/she/it | panikaří |
| they | panikaří |
I
panikařím
we
panikaříme
you (sg)
panikaříš
you (pl)
panikaříte
he/she/it
panikaří
they
panikaří
Full conjugation of panikařit →